įkaliavoti

×įkaliavóti intr., tr. prk. įsakmiai prisakyti, paliepti, įkalti: Įkaliavók sūnui kaip vinį į kaklą, kad jis kelionėje būtų atsargingas J. Įkaliavójau baisiausiai, kad nemaluotų Vkš. Tu jam gerai įkaliavók, kad jis kartais neužmirštų Up. Įkaliavójau vaikus, kad nekušintų nė vieno svetimo obulo Krt. Aš anam tiek įkaliavójau į galvą, kad nereikalingo neužkabink Brs. Aš anam gerai įkaliavojau (išmokiau) lietuvių kalbą Rt. | refl.: Įsikaliavok, vaikeli, į širdį, kad tokios motinos neberasi daugiau nėkur Mžk. \ kaliavoti; įkaliavoti